>>974>Nepyk, bet niekaip nesuprantu kaip papildoma j priartina prie originalo… Taip, skiemuo pasidaro vienas, bet net lietuviams tariant sunku juos suplakti į vieną garsą, vis tiek sakai yu-i."jui" yra dažnai kilmininko linksnyje pasitaikantis skiemuo ("vėjui","pasekėjui"), kurio laikymas dviskiemeniu niekaip nepasitaiko lietuvių kalboje, o ir dvibalsio "ui" tarimas kaip dviejų skiemenų tiesiog nėra įmanomas. Pirmenybę turėtume teikti autentiškam skambesiui, o ne rašytiniam variantui, tad transkribavimas, o ne transliteracija turėtų būti taikoma šiam vardui.
>Kaip supratau tu nori paskutinę raidę pakeisti į "j", t.y. Juj(-lietuviška galūnė) Juji, Jujės, Jujei. Nu bet bent jau man tai neskamba…Skamba ar ne, bet kitaip ir neįmanoma linksniuoti. Aišku, sumaniai verčiant, galima naudoti tik vardininką, kuris, bent moteriškų vardų atveju, dažnai atitinka originalią formą. Bet kitų linksnių buvimas, suteikia tekstui rišlumo. Gramatinimas akcentuojamas ir VLKK rekomendacijoje:
http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/svetimvardziai/gramatinimasPatikrinus bent šio vardo naudojimą titruose, jis tikrai nepasitaiko dažnai, viso labo 16 eilučių, daugelį iš kurių verčiant galima naudoti vardininką arba šauksmininką, tad linksniavimas tikrai nėra jau toks baugus.
>Be to pagal VLKK jeigu baigiasi -i, tai rekomenduojama palikti kaip yra>http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/svetimvardziai/adaptavimas>4.6. Prie asmenvardžių ir vietovardžių, gale turinčių nekirčiuotą -i […] Prie moterų vardų bei pavardžių galūnės nededamos: Ibaruri (Ibaruri), Meri (Mary).Šioje taisyklėje yra atsižvelgiama tik į pačią galūnę. Bet skirtinguose rašymuose – "Jui" ar "Juji" – keičiasi šaknis, tad ši taisyklė to neaprėpia, t.y. ji nepasako, kad turi būti "Jui", o ne "Juji".